O jei pasakytume, kad sostinę nuo hunų invazijos išgelbėjo moteris, vardu Ženevjeva, ir tai įvyko net be kovos? Mažiau žinoma nei Žana d'Ark, bet tokia pat charizmatiška Paryžiaus šventoji globėja pelnytai nusipelnė vietos didžiųjų istorinių asmenybių panteone - tiesiogine to žodžio prasme, nes Panteonas dabar yra ant Šventosios Ženevjevos kalvos, buvusios jai dedikuotos abatijos vietoje.
Įsivaizduokite Paryžių V amžiuje. 451 m. į Liuteriją iš toli atvyko Atila - tikras rykštininkas, kuris naikino viską, kas pasitaikydavo jo kelyje, ir visur sėjo siaubą. Pasklidus gandui, kad jis artėja, paryžiečiai išsigando ir norėjo bėgti į Orleaną, tačiau Ženevjeva, pamaldi jauna, vos trisdešimties sulaukusi moteris, ragino minias melstis ir nepalikti miesto, būdama tikra, kad miestas, kuris dar nebuvo sostinė, bus išgelbėtas. Galiausiai, stebuklo ar atsitiktinumo dėka, Atila pakeitė kryptį, aplenkė Liutauro miestą ir patraukė Orleano link.
Taigi Ženevjeva tapo tikra sostinės didvyre ir dvasine asmenybe, organizavusia maisto konvojus bado metu ir užtarusi frankų karalius, kad padėtų vargingiausiems, ypač pirmiesiems krikščioniškiems frankų karalystės valdovams Klovisui ir Klotildai. Mirusi 502 m., ji buvo palaidota ant kalvos, kuri vėliau gavo jos vardą: Montagne Sainte-Geneviève.
Šiandien Šventosios Ženevos siela gyva daugelyje sostinės vietų, tačiau jos pėdsakus galima aptikti visų pirma 5-ajame rajone, ypačSaint-Étienne-du-Mont bažnyčioje, kur vis dar galima pamatyti jos sarkofagą, nors revoliucijos metu jos relikvijos dingo. Nors jos kultas nebėra toks populiarus kaip kadaise, vyskupija kasmet vis dar rengia procesiją jos garbei tarp Nantero, kur ji gimė, ir Paryžiaus.
Neįkyri figūra, tačiau iš dalies tik jos dėka Šviesos miestas tuo metu nepasinėrė į tamsą. Kas žino, kas būtų nutikę, jei būtų nutikę?
